Adropintheocean blogas

Adropintheocean
21, Rokiškis, Lietuva

05.10.2019

O vasara... Pati ilgiausia, tačiau pabaigoje, vis tiek per trumpa. Ji buvo kitokia. Su gilesniais pokalbiais, nesibaigiančiais vakarais, bei kur kas tikresniais jausmais. Šuoliais į vandeni rankomis išskleistomis tarsi jos būtų sparnai...Daug žvilgsnių, kurie nekaltai viliojo ir vėjo suveltais plaukais. Naktimis kurios tapdavo diena, o dienos naktimis. Vasara viskas apsiverčia, o gal apsiverčiame mes. Po jos tampame kitokie. Labiau susivaržę ir mažiau laisvesni. Viliojančios akys nuleidžia žvilgsnį žemyn, o nesibaigiantys pokalbiai tampa tyliais kuždesiais. Saulės išbučiuotus veidus pakeičia kaukės, o šuolius į vandenį iškeičiame į rytinę karčią kavą. Nerandantys kelio atgal, bandome šypsotis... juk viskas bus gerai. Tačiau sušalę užmiegame po šilta, tačiau sunkia prisiminimų kaldra, tikėdamiesi atsikėlę išgirsti vasarą...O vasara... Ji buvo kitokia. Su milijonu krentančių žvaigždžių bei nesuspėtais ištarti norais. Pabusk. 


18.04.2018

dažnai mes pasiklystame. pasiklystame savo svajonėse ir išankstiniuose nustatytuome kaip ir kodėl viskas turėtų atrodyti. deja, kartais, net ne kartais, o beveik visada viskas gaunasi priešingai. tikriausiai tokia jau pasaulio sistema, jog norėdamas geriau, padarai blogiau, norėdamas vieno, gauni gauni visai kas kitą, būtent todėl pliusas ir traukia minusą. taip būna ir su mūsų svajonėmis. gyvendami tame iliuzijų pasaulyje kaip mūsų gyvenimas turi eiti, mes pasiklystame ir pasidarome labai pykti, liūdni ir nusivyle, kai apsidairę pamatome, jog viskas yra kur kas kitaip nei norėjome. blogiausia tai, jog dažniausiai mus tai sunaikina. toji nepamirštama svajonė apie kitokį gyvenima, niekada nepasitraukia ir…


09.12.2018


O iš tiesų aš be proto bijau. Bijau jausti, tačiau dar labiau bijau nejausti nieko. Aš niekuomet nežinojau ką reiškia vidurys, nežinojau kur yra normalumo riba, kur tas taškas, kuriame turėčiau sustoti, jog nebūtų per mažai bet tuo pačiu užtektų. Nemačiau skirtumo tarp juoda ir balta, o ką reiškia pilka nesupratau. Prisirišdavau tarsi kilpą ant kaklo besimelsdama, jog nepajudėsi iš vietos, o kartais išeidavau pati. Norėčiau, jog būčiau pasirinkusi nepasižiūrėti ir jokiu būdu neprisiliesti. Tačiau, galbūt kartais reikia būtent tokių atsisveikinimų, jog iš tikrųjų pajaustum kaip atėjo pabaiga. Ir nors sakoma - jausti yra žmogiška, kartais jaučiuosi kaip laukinis žvėris…


06.10.2018

ir tu visgi sugrįžti,
kiekvieną dieną, vis nauju formatu.



susitikome laiku,
tik pamilom per vėlai.
nepastebėjome kaip greitai,
raminanti tyla,
pasidarė nebesava, nebejauki.
tapome nepažįstamaisiais,
bijančiais pakelti akis
kaip tasyk kai vidurį nakties
nuleidę žvilgsnius,
bandėme sušokti valsą.
viens du trys viens du trys...
tikriausiai būsime sušokę gerokai per anksti.














21.09.2014

Nekenčiu.
Nekenčiu tavęs,
kad suteikei vilties.
Kad įžiebei tą kibirkštį
man vidurį nakties.
ar nakties ar mano
kasdienybės?
nesvarbu.
bet nekenčiu.
nekenčiu, kad privertei
pajausti vėl.
nekenčiu, kad
kurti ir planuoti,
savo ateitį matyti,
aš tave ėmiau.
ir nekenčiu, kad vėl
ėmiau sapnuoti.
nekenčiu
kad norą aš galvodama,
tavo vardą tyliai aš šnibždu.
nekenčiu, kad privertei taip jaustis,
nekenčiu, kad šokinėjau aš iš laimės,
kad širdis spurdėjo, šiurpuliai per kūną ėjo,
tave pamačius ar išgirdus.
nekenčiu.
kad privertei, mąstyt,
kad mylėt aš galiu.
nekenčiu, kad dėl tavęs
naktį aš verkiu.
nekenčiu,
kad pykti negaliu.
bet iš tiesų,
nekenčiu
kad
prarandu.




10.06.2018

susikrauti daiktus ir išvažiuoti niekada nebūna sunku. kur kas sunkiau būna iš naujo susidėti tuos pačius, senus daiktus, tik visiškai naujose lentynose. paskutinę naktį miegant savoje lovoje negali užmigti iš jaudulio, begalvojant, jog jau ryt miegosi kažkur svetur, o vėliau svajoji apie dar vieną naktį savoje lovoje, kurios girgždėsio seniau taip nekentęs, šįkart jį atsimeni kaip nuostabiausią lopšinę prieš miegą. tačiau, laikui bėgant viskas po mažu pradeda keistis ir nejučiomis tą iš pradžių tokią svetimą vietą pradedi vadinti namais. nepažįstamam gatvėje paklausus kelio iškart kyla noras gintis, jog esi ne iš čia ir kelio nežinai, bet pati save išgirsti pasakojant…


Nuotaika yra tokia trumpalaikė, skirtinga, ir
dažnai apgaulinga.
Vieną dieną tu visur matai tik gėrį, ir net norėdamas nerandi priežasties liūdėti,
nepaisant kad viskas aplink yra blogai.
Tačiau kitą dieną atsikėlęs, tu jau nebepajėgi šypsotis net per prievartą, ir
iš laimės spindinčias akis, pakeičia ašarų žvilgesys.
Pirmąją nuotaiką aš jaučiau jau labai ilgą laiką, ir tiesiog tryškau optimizmu,
užmiršusi visus blogus dalykus kurie buvo praeityje.
Aš neatsigręždama pabėgau nuo blogų dalykų kurie įvyko jau seniai.
Taip juk ir reikia, juk visi sako : gyvenk toliau, tai tik trumpalaikis jausmas, laikas gydo žaizdas...
Ir visi jie yra teisūs, kad ir kaip sunku bebūtų, judėti pirmyn reikia.
Ir taip laikas…


Blogas
Blogai atnaujinami kiekvienas 5 minučių