korniuse blogas

korniuse
32, Vilnius, Lietuva

Mes nuolat sutinkame savo gyvenime naujų žmonių, vienus sutinkame gatvėje ir persimetę žvilgsniu ar šypsena nueiname savo keliais, o štai kitus mes sutinkame gyvenime. Gyvenime sutikti žmonės skiriasi nuo tų atsitiktinių praeivių, susitikę, mes taip ir nepaleidžiame vieni kitų. Šie žmonės yra dviejų rūšių- vieni kaip strazdanos būna artimi ir niekada mūsų nepalieka, nei skausme nei leimėje. Jie visada būna šalia ir tuos žmones mes mylime. Mylime visa širdimi.
O štai kiti prilygsta randams, jie ateina ir atneša į mūsų gyvenimus sumaištį. Atsiranda netikėtai, įsirėžia į mūsų kūnus ir mintis, bei įstringa mūsų galvose ir širdyse. Šie žmonės niekada nedingsta, juos visada galima rasti mumyse, mes galime juos slėpti po makiažo sluoksniais, maskuoti tatiuruotėmis ar dar kuo nors, bet net jei ir pavyks randą paslėpti, mes vistiek jį jausime. Taip kaip ir tuos žmonės, kurie visą gyvenimą lieka širdyje. Mes mėgstame juos nugramzdinti į gilumą, bet karts nuo karto prisimename juos ir apie juos pagalvojam. Bet ištikrųjų šie žmonės mus puošia, jie parodo kokie mes stiprūs esame, ir kiek visko mes galime iškęsti.
Esu tikra, kad per gyvenimą, visi sutinka tokių žmonių, ir tikrai ne vieną, daugiau ar mažiau mes visi esame randuoti. Bet lygiai taip pat mes esame ir strazdanoti. Tik niekada nesupratau, kodėl mes taip slepiame randus, bet didžiuojamės strazdanomis. Juk tos pačios strazdanos betkada gali virsti randais,o visi mūsų turimi randai, atsirado iš strazdanų. Ne visi žmonės yra tokie, kokius mes juos matome. Todėl gerai pagalvojus reikia džiaugtis ir tuo ir tuo, nes ir vieni ir kiti…


Ir štai išaušo diena, sukrėtusi mane iki pat širdies gelmių. Diena kai aš tiesiog sudužau. Akimirka, kai visas mano gyvenimas sugriuvo, tuo pat metu sugriuvau ir aš- tiesiogine to žodžio prasme. Tas pokalbis, atvėrė mano akis. Kad ir kaip būtų liūdna, po šio pokalbio, manyje nebeliko nieko, jei anksčių sakiau, kad manyje rusena viltis- dabar jos nebėra. Nebėra to žiburiuko manyje kuris skatino mane gyventi, siekti ir kuris neleido man parkristi.
Taip susiklostė aplinkybės, kad visai netyčiom su draugu prakalbom apie tave. Net nepamenu kaip mūsų vakaro sapalionės perėjo į rimtą pokalbį, na rimtas jis atrodė tik man, nes…


Labas mano gyvenimo spindulėli,
Aš ir vėl rašau tau laišką, kurio kaip ir šimto ankstesnių taip ir neišsiūsiu. Rašau laišką, kuris taip ir pasiliks tik čia, ten kur tu jo niekada nerasi. Rašau tau, nes noriu, kad žinotum, jog išėjęs iš mano gyvenimo, tu išsinešei dalelę manęs. Ir kaip bebūtų keista, aš Tavęs dėl to visai nekaltinu, juk tik aš kalta dėl to, kad leidausi į tą gyvenimo kelionę su tavimi. Nesvarbu kokia trumpa ji buvo, to pakako, kad visam laikui įstrigtum mano širdyje. Ir karts nuo karto aš vis prisimenu TAVE ir mūsų kelionę. Net ir atstumas nepadėjo to…


Dar vienas vakaras, niekuo neišsiskiriantis iš kitų, dar viena naktis, kai užmiegu su ašarom akyse. Kartais susimąstau, kodėl man nėra skirta būti laiminga? Kodėl visi žmonės, kurie atrodo jau galėtų būti mano, staiga, pasirodo esą man nepasiekiami. Gyvenimas siunčia man begales išbandymų, bet kol kas, pats sunkiausias buvai TU. Nes kankini mane jau šitiek laiko. Žinoma, tame laike, buvo keletas akimirkų, kai jaučiausi geriau, kai galėjau rami miegoti ir prieš užmerkiant akis, neteko galvoti apie Tave. Neslėpsiu jog, buvo tokių vakarų, kai prieš miegą galvojau ne apie Tave. Bet kad ir kaip keista, dėl kitų verkti neteko. Na neskaitant…



Žinau, kad čia daug teksto, todėl nesitikiu, kad visi skaitysit. Tai tiesiog buvo viena iš akimirkų, kai privalėjau išsilieti, nes tas gniužulas viduje jau buvo per didelis.


Keista, kaip greitai eina laikas, kartais atsisėdi ir mastai. Ką veikei vakar, o tavo mintyse išnyra vaizdas kurį regėjai prieš metus ar dvejus. Ta vienetinė akimirka, kurią drąsiai gali vadinti pačia geriausia metų akimirka. Lygia taip šiandien man netyčiom įsijungus, netinkamą dainą, pačia mylimiausią, nes ji mane paliečia iki pat širdies gelmių, aš prisiminiau tą vakarą. Mūsų vakarą, kai sėdėjome laimingi lyg vaikai, nors kai dabar pagalvoju, mes ir buvome vaikai, juk mums buvo…


Ir staiga, visai netikėtai tu vėl sugrįžai į mano gyvenimą. Kurį laiką mes buvom visiškai nustoję bendrauti. Ir staiga, visai netikėtai tu pasirodei... Mano gimtadienio vakarą, tu pasirodei prie mano durų, su didžiule šypsena veide, ir vėl grįžai į manajį gyvenimą kartu su krūva skaudžių prisiminimų. Po mano gimtadienio, mes vėl pradėjom bendrauti, iš pradžių nedrąsiai, karts nuo karto man parašydavai, su laiku tai tapo kasdienis ritualas. Dabar kas vakarą laukiu tavo žinutės... Ir gerai pagalvojus negaliu suvokti, kodėl aš taip elgiuosi? Kodėl nuolatos leidžiu tau sugrįžti, jeigu žinau, kad tu grįžai ne visam... Žinau kad betkurią akimirką tu gali…


Labas brangusis,

Galbūt tau bus keista iš manęs gauti laišką, nes per visą šį laiką, kai bendravom (ir nebendravom) per visus tuos penkis, o galbūt jau ir šešis metus, niekada neišreiškiau savo minčių ir jausmų tau tokiu formatu. Bet šaindien aš nusprendžiau, kad atėjo laikas, kai turiu išsilieti. Tiesiog per ilgai tai laikiau savyje, ir noriu tau viską pasakyti, tiksliau parašyti.
Taigi pradėsiu nuo padėkos tau, už tas visas akimirkas kai padarei mane laiminga. Galbūt per visus tuos metus, laimės akimirkų daug nebuvo, bet jos buvo nepakartojamos. Ačiū už tuos pirmus mūsų susitikimus, kai galėjau būti tavo glėbį, ačiū…


Labas,

Kad ir kaip keistai besijausčiau rašydama šy laišką, visgi nenuleidžiu rankų. Nes viliuosi, kad kada nors, galbūt ir po daugelio metų, mes būsim kartu, o šis laiškas bus įrodymas Tau, jog aš visada Tavęs laukiau. Taip taip, aš Tavęs laukiu, kad ir koks nepasiekiamas Tu man bebūtum, aš visada tikėsiuosi, jog kada nors kelias pas tave atsilaisvins. Na taip, galbūt ne dabar, o tada kai būsi nebeįsipareigojęs (viliuosi, jog taip kažkada bus), nes tavo mergina, yra nuostabi panelė, ji yra labai brangus man žmogus ir tik dėl šios priežasties aš vis dar tyliu, ir laikau savo jausmus giliai…


Keista, kaip po milijono atsisveikinimų, tu vistiek neišeini. O aš nuolat neprarandu vilties, kad tu pagaliau išeisi, kad pagaliau tai bus tikras atsisveikinimas, ir mano gyvenime tavęs nebeliks. Ir tai ištiesų taip naivu... Taip po kiekvieno atsisveikinimo tu tikrai išeini, bet deja neilgam, nes vėliau tu visada sugrįžti. O tau sugrįžus man būna dar sunkiau, ir kuo toliau, tuo tu išeini ilgesniam laikui.

Šis kartas buvo kitoks, šį kartą aš jau tikrai buvau patikėjusi kad tu nebegrįži, arba, kad tau sugrįžus, aš tavęs nebemylėsiu. Pagaliau po šitiek bandymų man pavyko nuo tavęs visiškai atsiriboti, bet... Po dviejų mėnesių, tu ir vėl…


24.08.2017

Atrodo prabėgo metai laiko, nuo mano griežto STOP, kurį pasakiau sau. Aš griežtai uždraudžiau sau mylėti tave. Nes tą kartą aš praregėjau, pamačiau, kad ištikrųjų aš visiškai tau nerūpiu.

Per metus laiko, daug kas pasikeitė... Bet deje nepasikeitė mano jausmai tau. Taip galbūtų po griežto STOP aš apraminau savo jausmus tau, galbūt kelis mėnesius mintimis leidau sau nukrypti nuo tavęs ir pagalvoti apie kitus vaikinus. Bet laikui einant tu ir vėl grįžai į mano gyvenimą. Ir šy kart tu grįžai su trenksmu. Nes pagaliau tu tapai vienišas. O aš kaip kvailė vėl suskydau, vėl puoliau tau po kojom ir ėmiau…


← ankstesnis 1 2 3 4 kitas
Blogas
Blogai atnaujinami kiekvienas 5 minučių