pesimistės dienoraštis
21, Vilnius, Lietuva

Retsykiais žmonės man sako „Pagaliau sutikau savą žmogų. Jis/Ji yra mano žmogus.“ Po velniais, kaip kažkokia asmenybė gali būti tavo? Tokie momentai mane dažniausiai viduje priverčia nusijuokti. Kartais mes tiesiognorime, jog tam tikras asmuo būtų „tas žmogus“. Praleidžiame ir skiriame vienam asmeniui daug laiko, o svarbiausia savęs. Ir taip darydami priprantame prie jo, jog pradeda atrodyti, kad tai tas vienintelis žmogus su kuriuo praleisiu visą savo likusį gyvenimą. Tu tiesiog prie jo pripranti, tau gera būti su juo. Jis geba kontroliuoti tavo emocijas, jausmus ir net tave. O tu bijai. Velniškai bijai prarasti „savo žmogų“, kad leidi jam tame skaudinti. Skaudini save, nesakydama dalykų, kurie verda tavyje. Kodėl? Nenori kivirčų, tie dalykai neatrodo tokie svarbūs. Aš netikiu, jog iš vis egzistuoja „mano žmogus“ . Galbūt dėl to, nes gyvenimas ne vieną kartą bandė priversti mane tuo patikėti. Ačiū. Dabar aš visai tuo netikiu. Ir nenoriu tikėti. Taip, kartais pamačius žmogų jis tave sugeba pritraukti, sužavėti, dreba širdis. Tačiau, ar tai reiškia, kad jis „tavo žmogus“? Nemanau, nes dažnai mes apsigauname, norėdami tikėti to ko nėra. O ir norime, jog asmuo su kuriuo mums gera būtų ypatingas. Tad pavadiname jį „Savo Žmogumi.“



1,244 peržiūrų
 
Komentarai

Dar nėra komentarų.
Parašyk savo komentarą, pradėk diskusiją!

Blogas
Blogai atnaujinami kiekvienas 5 minučių