20.11.2020
Paauglyste.
27, Frankfurt, Vokietija

Budama 12-kos supratau, kad mano vaikyste cia ir pasibaigia. Susipazinau su berniuku,o gal galiu jau sayti vaikinu,vis del to jam buvo jau 14-ka. Norit tiketkit, norit ne, bet ta akimirka patikejau meile is pirsmo zvilgsnio. Tuo metu jau buvau pasirinkusi ne tuos draugus, ir per juos susipazinau su tuo vaikinu. Klasioke pabegusi is namu,maistauja. Kita klasioke slepia ja. Berniukai jau budami 13-15 metu ruko ir jauciais galingi. Dabar sedziu,prisimenu ir sypsausi,kaip kvaila,bet mes buvom patys kieciausi.

  Ta meile is pirmo zvilgsnio,juokinga,bet taip ir buvo. Jis stovejo ismeiges savo zaliai rudas akis i mane ir negalejo ju nuleisti,o mane tai nezmoniskai erzino. Pamenu jog ta vakara jis ir mano pazystamas palydejo mane iki pat namu, nes tas rajonas nebuvo ir vis das nera pats geriausias rajonas Kaune. Taip ir uzsimezge mano pati pirma draugyste ir santykiai su kaip as visada sakydavau ,mano gyvenimo meile. Dabar galiu pasakyti, kad vaikystes pirmaja meile.

  Ta draugyste buvo ivairiaspalve. Ir tikrai lanbai sunki, bet mes tada labai vienas kita mylejom ir kovojom,kad galetume buti kartu. Mano seima ir gimine buvo labai nusistaciusi pries ji. Nemego jo, o mane buvo netgi du kartus isveze ir uzdare,kad visa tai pasibaigtu. Dabar suprantru savo seima, ir jeigu galeciau laika atsukti atgal tikrai paklausyciau ju. Kodel as taip sakau ir kodel taip buvo? Nes esu is geros, psiturincios seimos,tais laikais kaziek tarp verslininku zinomos seimos,o jis is vargingos seimos, bet ne tame esme. Jis jau tuo metu buvo labai gerai zinomas nepilnameciu inspekcijai ir policijai, tai buvo jo pradzia. Jis norejo lengvai uzdirbamu pinigu, pagarbos. O as ji tik mylejau ir maciau pasauli per rozinis akinius. Nenorejau girdeti ir viso to matyti.

  Taigi atejo ta diena kai jis turejo buti uzdarytas, man tada buvo 15-ka. Pamenu kai pasaulis slydo is po koju, Tikraja to zodzio prasme, nenorejau gyventi, nenorejau nieko,galvojau viskas,pasaulio pabaiga. Taigi jo nera ir nebus ateinancius ketverius metus,o kas bus per ta laika su manim? Kuo virsiu as ir kuo virs jis? Ar as sugebesiu islaikyti jam duota pazada,kad as jo lauksiu? (Tai yra iki siandien vienintelis mano pazadas kuri as kazkam buvau davusi,nuo to laiko,daugiau niekada niekam nieko nezadu.)

  Kas per ta laika su manim su manim nutiko,tai mane pakeite. As psaikeiciau, manau, kad tuo momentu tai buvo antras pats sunkiausias issiskyrimas man gyvenime,taigi das vina sirdies ir sielos dalele virto niekuo. Juoda tustuma. Juk mes budavom kiekviena diena, kiekviena aisva laika,minute,sekunde kartu ir vienas salia kito, ir staiga jis dingo,nera. Uzdare. As net nebepamenu kiek ilgai ir ar aplamai as verkiau, nes griebiausi priemoniu visa tai kazkaip pergyventi, pamrsti. Vel ne tie draugai ir ne tas kelias pasirinktas. Alkoholis ir kita, tada tai padedavo man apie ji ir visa ta tustuma negalvoti. Staiga po poros menesiu (Jeigu atvirai net nepamenu tiksliai kiek laiko buvo jau nuo tos dienos kai ji isveze praeje)Radau jam pakaitala, Arna kuris buvo vienas is mano paciu blogiausiu sprendimu gyvenime. Kiekviena diena budama 15-kos ar 16-kos alkoholis ir yvairus kiti dalykai, vakareliai, naktimis nemiga, visada kazkur ir su kazkuo judesi. Susipazisdavau vis su naujais zmonemis kurie budavo netgi desim ar dvylika metu uz mane vyresni. Pamenu buvau labai naivi. Apie mokyklos lankyma jau nuo 13-kos nebuvo net kalbos.

  Arnas, jis buvo visiska priesingybe jam. Manau, kad as su juo likau vien tik del to, nes man jo truko, o Arnas buvo cia ir tuo etu nemaciau pasaulio blaivomis akimis. As tik nenorejau buti viena. Prabuvau su Arnu du metus. Buvau pirma karta isduota, buvau daznai musama, Su manim buvo elgiamasi blogiau negu su laukiniu sunimi,bet as to nemaciau ir nesuvokiau iki tol kol viena vakara Arnas sumustas parejo namo. Pamenu paklausiau,kas ir zu ka? O jis sako: „man tik pasake,kad linkejimai is kalejimo“. Visa nutirpau. Sirdis i kulnus nusirito. Pripazinsiu, kad is vienos puses apsidziaugiau, nes pati buvau pries pora dienu to pacio Arno sumusta ir perdurtu rankois delnu. Pamenu, pasaskiau jam: „As tau sakiau, nekelk pries mane rankos“. Viskas tuo metu tuom ir baigesi.

  Praejo pora menasiu ir atejo kaledos. Gaunu laiska is kalejimo,matytas rastas. Atidarau,o jame paprastas kaledinis atvirukas kuriama parasyta: „Justute, Sveikinu tave su Sv.Kaledom Buk laiminga. Jis.). Apsidziaugiau ir papasakojau apie ta atviruka Simonai(prie jos sugrisiu veliau). Paslepiau ji savo kambari ir ji zinoju kur. Praejus dviem dienom po sio atviruko gavimo Simona sedejo su Arnu virtuveje,o as buau savo kambryje, prie kompiuterio. Staiga jis ibego i kambari ir istrauke ta atviruka,perskaite. Mes susipykom, buvau vel sumusta,bet nepasidaviau. Staiga pasisukau i Simona ir paskiau jai: „Kas tu per drauge, jog taip elgiesi?Galvojau as galiu tavimi pasitiketi..“ Ir kaip man jau aisku buvo as puoliau ant jos, net nebegalvojau ka darau. Arnas Puole mus skirti nes Simona jau nebegalejo apsiginti.. kuo visa tai baigesi as nebezinau. Praejus kazkiek menesiupo sio insidento pamenu,kad liepiau Arnui susirinkti savo daigtus ir iseiti, Jis nenorejo,nesuprato,bet isejo. Viskas jo nera ir as jauciausi laisva.

  Simona. Grizkime prie jos. Kas ji tokia buvo? Mano geriausia drauge. Nuo mokyklos laiku,mes susipazinom budamos 12-kos metu. As tuo pat metu susipazinau su Simona ir su juo. As isimylejau tada ji,o Simona jo geriausia drauga. Iki to laiko kol jis buvo isveztas mes visada budavom keturiese,visai kaip kino filmuose buna. Pamenu mes svajodavom visa gyvenima keturiese praleisti ir net tame paciame name gyventi. Tai buvo zmogus mano gyvenime kuri as besalygiskai mylejau ir kuriuo pasitikejau ir tikejau. Mes viena be kitos negalejom, nei klaseje, nei lauke. Pripazinsiu jog ji man daznai melavo, apkalbedavo ar panasiai. Buciau tada zinoju ir supratu kas yra lojalumas ir pagarba, kas yra vertybes,nemnau kad as buciau jai viso tiek daug atleidusi. Bet zinau jog ji visada jo norejo,jai visada jis patiko. Pamenu, tada kai issiskyriau su Arnu, mokykloje ji skaite laiska, pradziai galvojau jog tai laiskas nuo jos pirmosios meiles, nes jis taip pat sedejo. Pamaciau rasta ir supratau, kad ji skaito laiska nuo mano pirmosios meiles. Sirdis duzo ir vel. Paklausiau pas ja, ka tai reikia, ji sako: „praradai ji. Dabar jis mano.“. Per asaras nieko nemaciau. Po dvidesimt minuciu verkino be oro ikvepimo isejau namo,persirengiau,susitvarkiau ir grizau atgal i mokykla. Lyg niekur nieko,ji gavo soka,nes nuo tos dienos das viena dalis manes virto juoda tustuma. Ir su ja elgiausi lyg niekur nieko,kodel taip elgiausi? Nezinau. Nezinau,gal norejau jai tuom irodyti,kad jie neturi galios manes izeisti,nezinau,bet pavyko. Pavyko, nes po savaites ar dvieju as sulaukiau jo mamos skambucio, ji man pasake jog jis man neuzilgo skambins ir paklause ar as galiu kalbeti. Ir po dvieju metu as isgirdau jo balsa, truko oro,nezinojau ka pasakyti,jauciausi kalta, juk buvau davusi jam pazada kurio netesejau. Pasakiau jam aciu del Arno, o jis man sako: „Niekam neleisiu taves skriausti..“. Apie kam es toliau kalbejome nebeatsimenu, tik pamenu,kad po to skambucio pradejom susirasineti laiskais. Ir cia Simona suprato jog jis visada sugriz pas mane,kad ir kas bebutu..

  Ir jis grizo,zinoma as jam zadejau ir atsiprasinejau del viso to kas buvo su Arnu  ir mes kalbedavomes kiekviena nakti telefonu, verkem kartu,nes jis vis das du metus turejo sedeti. Pamenu, kad ir toliau nebuvau angelas.. Bet jau tuo metu po to ka Simona padare nebudavau visada su ja, tik mokykloje arba jeigu ji su manim vaziuodavo pas mano draugus, nes tad man buvo gerai jauciausi jog pasaulis man po kojomis. Gyvenau gerai, turejau daug draugu, buvau visu mylima ir zinoma. Tuo metu buvau jau 17-kos. Pamenu visi vaikinai, vyrai krito man po kojomis,galejau tureti tai ka noriu. Ir puikiai zinau,kad Simona man visa gyvenima pavydejo, sita mate ir zinojo visi, bet tuo metu as daugiau apie tai kalbedavau tik su Samanta ir Andriumi. Su juo apie Simona as vengdavau kalbeti,manau jog tai suprantama. Pamenu jog jam nepatikdavo mano gyvenimo budas, visi tie vakareliai, kontakta ir jog as visu mylima buvau. Is vienos puses as ji suprantu,bet svarbiausia jog mes buvom kartu. Kas tuo metu Andriui nepatiko.

  Andrius. Jis yra 12-ka metu zu mane vyresnis. Giliu melynu akiu. Mokantis labai gerai ikalbinti ir kalbeti ir sakyti tai ka tu nori girdeti. Jis mokejo pavergti visu sirdis ir visada gerai issisukti. Su uo susipazinau per Arna ir jo vyresne seseri, jo sesuo tuo metu draugavo su Andriumi, bet pamenu jog Arnas ir jo sesuo visada sakydavo,jog Andrius Mane dievina. Taip ir buvo. Jis tapo mano geriausu draugu, pazinojau ji jau nuo 15-kos. Pripazinsiu,jis man daug kuom padejo ir netgi istrauke mane is to neblaivumo liuno. Uz tai jam esu dekinga iki siandien. Atsitiko taip,jog kai as palikau Arna, Andrius paliko jo seseri ir mes susitikdavom kiekviena diena. Kol jis man pasake, kad jis mane myli,bet yra jis ir jis zino,kad as jo del Andriaus nepaliksiu. Maciau kaip jis verke ir kaip jam sirdis duzo,bet niekuo negalejau jam padeti. Nuo to pokalbio pradejau laikytis nuo jo atstumo kol ir jis buvo uzdarytas devyniems ar astuoniems metams. Pamenudas buvau jo teisme ir jis mane pamates man liepe iseiti,nes jis nenorejo,kad as nuosprendi isgirsciau,sake, kad jam manes truksta. Po to nuosprendzio susirasinejom laiskais iki tol kol jis isejo i laisve ir vel buvo salia manes, nes tuos laiskus as slepiau ir jis nezino to manau iki siandien. Su jo isejimu i laisve nutruko mano kontaktas su Andriumi.

  Samanta. Su ja susipazinau budana 13-kos ar 14-kos, per ji. Jie kartu augo vienam kieme. Kai su ja susipazinau, mes nemegom vian kitos. Labai daug ka dare ir pasaliniai asmenys,kazkaip daug kas nenorejo jog mes sutartume iki to momento kai ji uzdare ir kazakda mes susitikom per kitas „drauges“ ir pradejom kaletis. Issikalbejom ir tuo prasidejo musu kelias per gyvenima kartu. O buvo visko, pykciu, nebendravimo faziu, bet mes visada islikdavom viena kitai lojalios. Niekada nebuvau isgirdusi, kad ji kazka blogo apie mane butu pasakiusi, ji mane visada uztardavo, eidavo dantimis ir nagais. Lygiai taip pat elgiausi ir as. Pamenu kai po vieno musu pykcio nebendravome beveik metus laiko. Staiga sulaukiau skambuvio is vieno pazystamo kuris man pasake, jos 6 merginos sumuse Samanta. Per pusantros valandos suzinojau kas tos 6 merginos ir jau stovejau prie Samantos mokyklos. Pamenu kai ji mane pamate, jos klausimas buvo: „Meska, ka tucia?“ ,o as jai: „davai einam,turiu tas 6..issiaiskinsim ka jos cia isivaizduoja.“ Kuom viskas baigesi manau nera svarbu, svarbiausia yra tai ,kad nuo tos dienos as ir Samanata niekada nebebuvom susipykusios ar nutraukusios kontakto. Nuo tos dienos musu niekas negalejo isskirti. Aklas pasitikejimas. Bendri isgyvenimai, kartu islietos asaros. Samanta, ji yra iki siandien mano gyvenime, i ras zinau,kad jis liks iki pat galo su manim. Tai yra vienintelis zmogus mano gyvenime kuris nuo pat pradziu iki siandien yra man zu nugaros,nes daugiau neliko nei vieno. Taip, Simonos siandien nebera mano gyvenime,bet apie tai daug veliau. Nors siandien As is Samanta gyvename skirtingose salyse ir man plysta sirdis,lygiai taip pat kaip ir jai,nes mes bendraujamtik telefonu, bet mes kartu. As turiu ant rankos didele tatuiruote kuri yra jai ir musu draugystei,musu lojalumui skirta.


Nepamirskime,jod as pasakoju savo istorija noredama padeti kitiems kurie irgi nori issikalbeji,tiems kuriems reikia parimo arba tiesiog islieti..Noriu buti kiekvienam kuriam reikia draugu. Jusu Justina:*


Su manimi susisiekti galite tiesiogine zinute per 

Point.lt

Instagram: _justina_maria

Facebook: Justina Tupciasukaite Rasimiene

12 peržiūrų
 
Komentarai

Dar nėra komentarų.
Parašyk savo komentarą, pradėk diskusiją!

Blogas
Blogai atnaujinami kiekvienas 5 minučių