Mėlynos akys sudrebinę manajį pasaulį
33, Vilnius, Lietuva

Ir štai vėl aš čia, ir vėl ieškau kur išliet savo liūdesį ir susikaupusį gniužulą gerklėje, atrodo, kad čia vienintelė vieta kur mano mintys gali sugiai sugult. Kartais kyla mintys paimt ir parašyti laiškus visiems  dėl kurių aš čia dabar sėdžiu ir lieju savo liūdesį. Bet geriau pagalvojus suprantu, kad tie laiškai niekam neįdomūs. Skaudu, kad negaliu išsakyti visko ką jaučiu ir galvoju, mano liūdesio kaltininkams, bet galbūt taip ir geriau. 
Mėlynos akys. Maždaug prieš pusę metų į mano gyvenimą įžengė JOS. Ir vos tik jas išvydus jos smigo tiesiai man į širdį, nesvarbu kiek aš bandžiau su savimi kalbėtis ir kiek kartų sau sakiau, kad tai tik laikina, kad negaliu leisti joms užvadyti savo pasaulio, nes tai laikina. Nuo pat pradžių žinojau, kad taip netikėtai jos atsiradusios taip pat netikėtai jos ir dings. Todėl visada stengiuosi laikyti saugų atstumą. Bet palūžau, viskas sugriuvo po pirmojo bučinio. Atrodė kad tos mėlynos akys pagaliau atnešė į mano gyvenimą spalvas, vienu ypu nuvertė mano vientvės ir liūdesio kalnus ir privertė mane skrajoti padebesiais. Jaučiausi lyg ta maža mergaitė, kuri pagaliau atrado meilę. Deja viskas nebuvo taip paprasta, ištikrųjų su tavimi, niekada niekas nebuvo paprasta. Niekada nesupratau ir turbūt taip ir ilksiu nesupratusi, kas buvo negerai. Kodėl tu nuolat dingdavai, ir vis sugrįždavai kai aš jau būdavau susitaikiusi kad tu išėjai. Kartais atrodydavo, kad mes laimingi, ir kad mano ir tavo gyvenimai, pagaliau tampa mūsų. Bet kitą dieną viskas vėl sugriūdavo. Ir kas baisiausia, jog aš mačiau ir jaučiau, kad kažkada tai baigsis, bet visada turėjau vilties, kad tavyje įvyks kažkoks lūžis ir tu pagaliau pradėsi su manimi kalbėtis. Mes niekada nekalbėjom apie jausmus, ir apie tai, apie ką mums labiausiai reikėjo pasikalbėt. Bet tu visada mokėjai išvengti šitų temų. Tu visada sugėbędavai mane nutildyti tomis mėlynomis akimis. Ir kai paskutinį kartą galutinai, palūžau ir kritusi tau į glėbį pasakiau- VISKAS, tu tiesiog pabučiavai ir pasakei, kad mane myli. Rimtai? Tuo metu negalėjau suvokti, kas dedasi manyje, ar tai laimė ar tai pyktis, kad šiti žodžiai buvo ištarti tik tada, kai nebeturėjai pasirinkimo? Manau tas vakaras ilgai išliks mano atmintyje.
Visų pirma, tu mane galutinai palaužei savo permainingu elgesiu, kai dieną tu esi tarsi tiesiog pažįstamas, o štai vakare uždarius namų duris tu tampi meiliu meškinu kuris suminkština mano širdį ir priverčia užmiršti visą susikaupusį skausmą. Nuo pat pradžių jaučiau, kad tai nėra normalu, ir kad toks tavo elgesys vieną dieną mane prives ties pasirinkimo rib. Tik gaila, kad atėjus tam laikui aš pasirinkau neteisingai. Aš suteikiau tau šansą pasitaisyti, nors galėjau jau tą vakarą susidėti daiktus ir išeiti. Bet aš palūžau nuo tavo žvilgsnio ir nuo tų kerinčių akių. Nors gal ir džiaugiuosi, kad tą dien dar nesusidėjau daiktų, aš daviau mums progą atsisveikinti. Žinoma, tada nesitikėju, kad tai bus mūsų pabaiga, bet gilei širdyje jaučiau. Žinoma tikėjausi, kad tu tesėsi savo pažadus ir naiviai dėjau savo viltis į mūsų ateitį. Būdama su tavimi, aš visada buvau naivuole. Nuolatos tau atleisdavau ir numodavau ranka į visus tavo neišpildytus pažadus. Bet su laiku, tavo pažadai tapo vis rimtesni, ir skausmas, kurį suteikdavo jų neišpildymas, tiesiog žlugdė mane iš vidaus. 
Suprantu, kad tavo išėjimas buvo mano pačios sprendimas. Tai aš sakiau, kad jeigu išeisi- nebegįžtum, tik žinai, aš nemaniau, kad tau išeiti bus taip lengva. Tą vakarą atsisveikinau su tavimi, mano širdis turbūt jautė, kad tai pabaiga, todėl ir leido man išsakyti viską, kas joje susikaupė per visą pusmetį. Pamenu kaip mano skruostu riedėjo ašaros, jos liejosi kartu su visu manyje susikaupusiu skausmu, kurį tą vakarą aš išliejau tau. Regis tą minutę tu praregėjai. Manau būtent tada tavyje ir įvyko lūžis, tik deja, tu taip ir neprabilai. Labiausiai man gaila, kad aš taip ir neišgirdau iš tavęs nieko. Skaudu kad su tavimi visada buvau tokia atvira ir nuoširdi, o tu, tu visada buvai tarsi užsidengęs skydu ir niekada manęs taip ir neprisileidai. Visada maniau, kad tau tik reikia laiko, bet deja mums jo nepakako. 
Pamenu kaip tą rytą pabudau pirma ir ilgai galvojau, kas bus toliau, kur mus gyvenimas nuneš. Ir štai jis mus nunešė, tik deje į skirtingas puses. Tą rytą, kaip pavyzdinga mergina pabudau pirma ir padariau tau kavos, o tu kaip pavyzdingas vaikinas prisėdęs šalia su manimi ją išgėrei, keista, nes niekada taip nedarydavai. Turbūt jau tada siuntei man ženkus, kad štai čia mūsų pabaiga, kad mums jau laikas eiti skirtingais keleis. Bet aš vis dar norėjau būti ta naivuole, tada į viską numojau ranka, net į tavo ištarta SUDIE, vietoj įprasto iki pasimatymo. Ir tik dabar suvokiu, kad tai ir buvo vienintelis tavo nuoširdus prisipažinimas. SUDIE- tik tiek ir sugebėjai man ištarti per visą pusmetį. SUDIE- tai vienas žodis kuris ir apibūdina mus. Aš visada buvau SU tavimi, kad ir kas benutikų. O tu visada buvai- DIE, tu buvai mūsų santykių mirtis. Ir kas skaudžiausia, kad aš nuo pat pradžių jaučiau, kad tu tik laikinumas, kuris pasirodęs netikėtai atnešė į mano gyvenimą spalvas.Tik nemaniau, kad viskas baigsis taip greit.
Viskas kas beliko iš mūsų, tai tik prisiminimai. Ach ta mūsų meilės vasara, kutena širdį ir akis prisiminus mūsų visus susitikimus ir tas mėlynas akis. Skauda, liūdna ir vieniša. Nes tau išėjus likau viena.Kartais taip trūksta tavo rankų ir jų apkabinimo. Atrodo atiduočiau viską, už minutę tavo glėbyje. Bet deje, tavo glėbyje jau šildosi kita. 

Ir niekada nesupratau, kodėl gyvenimas man nuolat siunčia išbandymus. Kodėl vsiada į mano gyvenima ateina tik tie, kurie neplanuoja pasilikti. Atrodo visada nieko noleidžiu sau tikėtis, ir stengiuosi neįsileisti nieko vidun. Bet su laiku, jie visi mane palaužia, ir štai man tapus naivuole, jie susirenka daiktus ir tenkę durimis išeina. Ir vėl palikdami mane vieną su skausmu ir liūdesiu. UŽ KĄ? Po kiekvieno tokio laikinumo gyvenime sakau sau, kad viskas, aš daugiau taip nebegaliu, kad širdyje nebeliko vietos niekam, nes ji pilna praeities luženų. Bet aš ir vėl pasiduodu ir vėl klumpu, o vėliau skausmo kupina šidim klykiu. Ir kiek dar tokių laikinimų mano gyvenime reikės, kad tapčiau šalta ir kaip tos mėlynos akys- užsidėčiau sydą ir nieko nebeprisileisčiau artyn? Kiek išbandymų manęs dar laukia? 

1 peržiūrų
 
Komentarai

Dar nėra komentarų.
Parašyk savo komentarą, pradėk diskusiją!

Blogas
Blogai atnaujinami kiekvienas 5 minučių