Nebaigtas įrašas..
30, Vilnius, Lietuva

2010 m. rugsėjo 12 d.

„Aš rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi. Mintys patapę bagažu į laisvę prašosi..“ Svaras pamiršo paminėti savo dainoje vieną faktą, kad naktimis dar ir miego norisi, bet tos mintys iš tiesų veržiasi geriau nei dieną.

Ir štai aš pradedu rašyti dienoraštį, kurį jau reikėjo pradėti rašyti vasarą, po stojamųjų, bet aš nepajėgiau to daryti. Sunkoka ir dabar, bet jei nepradėsiu rašyti būtent šią akimirką, vėliau gali būti jau vėlu. Mano gyvenimas kuo toliau, tuo labiau man primena amerikietiškus kalnelius- aukštai pakilus, žemai sviedžia. Tai štai atėjo liūdesio laikotarpis. Trumpokai džiaugiausi, bet iš dalies buvo verta. Be to tikiu, kad jei ištversiu dabar mane apnikusias negandas, vėliau vėl ateis gerasis laikotarpis ir kuo daugiau dabar save išmurgdysiu mėšle, tuo gaivesniu vandeniu vėliau galėsiu praustis.

Pradėkime viską nuo pradžių. Taigi, įstojau aš į savo išsvajotają režisūrą, netikėtai gavau ir dar vieną gyvenimo dovanėlę- seniai akį patraukusį vaikiną, kuris netikėtai manimi susidomėjo. Gavau ir gyvenamąją vietą, dėl kurios labai baiminausi. Viskas būtų lyg ir nuostabu, bet.. Studijos pasirodo yra itin didelio susikaupimo, kantrybės ir žinių reikalaujantis dalykas. Just my luck- kaip tik šių dalykų man ir stinga. Gan dažnokai „pagaunu“ save mąstant apie tai, ar tikrai pasirinkau teisingai. Gal tikrai reikėjo imtis fotografijos, nes ten nereikia tiek visapusiškumo, kiek reikia teatro režisūrai. Aš jaučiuosi siaubingai silpna: viskas man nepatirta ir kas ryta keliuosi žinodama, kad ši diena vėl bus tikras iššukis. Kone kas dien tenka perlipti per save, nes atsidūriau žmonių rate, kuriuo nepasitikiu. Pirmą kartą gyvenime turiu bėdų dėl kolektyvo, negaliu visiškai atsipalaiduoti. Niekaip nesuprantu, kodėl negaliu atsipalaiduoti ir parodyti kursiokams, kad šiaip esu lengvai bendraujanti ir draugiška asmenybė. Žinau, kad mano užsisklendimas ir nusistatymas man nė kiek ne į gerą, bet nebevaldau savęs. Toks jausmas, kad mano kūnas atsijungė nuo proto ir pradėjo veikti savarankiškai. Baisiausia, kad ateityje man teks kontroliuoti kitus žmones, o aš net pati saves nebesugebu suvaldyti.

Pačios studijos man primena visiška kosmosą. Čia susiduriu su dalykais, kurių niekada ankščiau nebuvau patyrusi. Viskas tarsi pateikiama žaidimo forma, bet tuo pačiu yra taip sudėtinga, kad mano smegenys vos sugeba viską pakelti. Prakeiktas nepasitikėjimas savimi siaubingai kiša koją. Pasitaiko atvejų, kai tylutėliais išsakyta nuomonė būna teisinga, tačiau aš jai taip ir neleidžiu ištrūkti laisvėn. Mano abejotino lygmens išsilavinimas taip pat man nė kiek nepadeda pasijusti geriau. Daugelio teorinių dalykų aš nežinau ir man apmaudu dėl to. Kas, kad kažkada, kažkokjiu būdu tai buvau išmąsčiusi logiškai, bet suformuluoti ir paaiškinti negalėčiau nė vieno dalyko, kurį mums pamini paskaitų metu. Ramybė, tyla, susikaupimas- ar man tai įkandama? Labai nenoriu nusivilti dėl savo prakeiktų svajonių neišsipildymo. Nors, tiesa pasakius, jau pati nebesuvokiu, ko noriu. Vieną dieną būnu pasiryžusi kalnus nuversti, kitą nė nenoriu judintis iš lovos. Paskaitų metu man sekasi vidutiniškai. Neišsiskiriu, neįsidėmiu- tai negerai. Baiminuosi, kad galiu neišsilaikyti nė metų, kad išmes mane, kaip niekam nereikalingą šunį.

Nieko gero ir prakeiktosios meilės fronte. Mano išsvajotasis princas ant bėro žirgo, pasirodo esąs paskutinis pašlemėkas ir iš arčiau pažiūrėjus, jei ne jo iškalba ir prakeiktas balsas, kuriuo jis mane prikalbintų padaryti bet ką (ačiū visiems viršiesiems, kad jis to nė nežino), jis neturi nieko, kas mane prikaustytų. Bet vis tiek kažkas kirba viduriuose. Apmaudu, kad jam kirba, tai yra kirbėjo tik vienas organas. Man pabodo jaustis sexo objetu. Nejau aš išties tokia nuobodi, kad su manimi gali būti linksma tik lovoje? Juolab, kad ir ten retas atvejis, kad pavyktų įsivilioti- ne veltui dar mergaitė. O jau buvau pasiryžusi pakeisti savo statusą. Ruošiausi padovanoti savo „midzuagę“ už ačiū, bet vaikinukas nesugebėjo palaukti, o gal aš jį išgazdinau savo frigidiškumu. Nežinau, kas ir kodėl, bet iš visai gražiai prasidėjusios istorijos išėjo šnipštas ir kažkodėl jaučiuosi likusi kvailio vietoje. Nors tikinau save, kad nieko nesitikiu, bet iš tiesų kažko tikėjausi. Tikėjausi, kad pavyks palaužti ta prakeiktą žvaigždūną. Velniop, nekenčiu to jo susireikšminimo. Nekenčiu ir to, kad mano smegenys nuolat nesutaria su kitais organais. Kodėl negalėjau nuoširdžiai paklausyti savo makaulės ir rimtai spjauti į visus tuos gražbiliavimus? Kodėl turėjo apsalti širdutė? Dabar, kai viskas klostosi, tarsi mane kas būtų staiga perkėlę į antarktidą, kažkaip skaudu. Tik nežinau dėl ko skaudu. Juk žinojau, kad taip bus. Su nusivylimo nuojauta viską ir pradėjau.

Galbūt kiek ramina faktas, kad darau šiokią tokią pažangą paskaitų metu. Tikiu,kad bėgant laikui galiu susitaikyti su kolektyvu. Aš vis dar tikiu. Tikiu tuo, ką darau, o ar ne tai svarbiausia?..

3 peržiūrų
 
Komentarai

Dar nėra komentarų.
Parašyk savo komentarą, pradėk diskusiją!

Blogas
Blogai atnaujinami kiekvienas 5 minučių