Mano religija..
30, Vilnius, Lietuva

2010 m. liepos 8 d. (00:38)

Visi kažkuo tiki – kas Dievu, kas Buda, o aš tikiu dangaus kūnais – tai mano dievai. Aš turiu savitas apeigas, kurios dažniausiai atliekamos vakare. Kai mano širdį slegia sunkumai, vedžiodama savo mylimą šunelį, aš kreipiuosi į savo dangaus Dievus. Turiu ir savitą maldą, kuri prasideda šitaip: „Žvaigždelės mano, išklausykit mano šauksmą“. Tolimesni maldos žodžiai priklauso nuo situacijos, nuo to, ko man tą akimirką labiausiai reikia. Žodžiai visada šiek tiek rimuojasi. Kadangi turiu gebėjimą gan greitai sukurti rimuotą tekstą, keičiant žodžius nesusiduriu su kėblumais. Be to ši malda dažniausiai pateikiama mano Deivėms giesmės-dainos forma. Turiu specifinę melodiją, kurią žinau tik aš, ir jau keletą metų taip raminu savo širdį.

Dar pasitaiko atvejų kai kreipiuosi į mėnulį, tačiau jis man labiau draugas nei Dievas, todėl į jį kreipiuosi be specifinių maldų-giesmių. Menuliui išsipasakoju, išsakau viską, ko niekam kitam nedrįsčiau išsakyti, todėl, kad jis niekada niekam neišduos ir nepapasakos. Gal skamba kiek juokingai, gali pagalvoti, kad neturiu draugų. Turiu aš draugų, tačiau žmonės yra keisti sutvėrimai ir net artimiausiais draugais negalima besąlygiškai pasitikėti – tai jau patyriau savo kailiu. Mano mėnulis visada mane išklauso, tik patarti niekada negali – tai, kas slegia mano pečius, yra tik mano pačios reikalas ir spręsti viską turiu tik aš pati, bet gera kamnors išsipasakoti.

Šį vakarą aš vėl meldžiausi savo žvaigždėms, nes esu palūžusi ir tai akivaizdžiai matosi net iš šalies. Nebegaliu pakelti nežinomybės ir laukimo. Mane baugina mano ateities miglotumas. Visa tai tik todėl, kad esu kiek pačiuožusio mąstymo. Juokingai skamba, kai visiems aiškini, jog savo gyvenimą sieji tik su menais, tačiau tuo pat metu sakai, kad nelaikai savęs menininke. Ne tik tėvams sunku mane suprasti, bet ir kiti - aplinkiniai žmonės - į mane žiuri kaip į visiškai pasimetusį vaiką. Taip, aš jauna. Taip, mano apsisprendimai keičiasi kone kas savaitę, tačiau tie pokyčiai, mano akimis, labai nežymus. Žinoma, kiti taip nemano, nes juk tarp fotografijos, filmukų kūrimo ir teatro režisūros gan akivaizdus skirtumas, tačiau, mano galvoje, visi šie dalykai labai siejasi. Jau pavargau visiems aiškinti, kaip jie visi jungiasi, o ir prasmės nebematau, nes visų diskusijų pabaigoje tik sulaukiu pikto, kiek užjaučiančio žvilgsnio, o po to vėl tyla – pokalbis nutrūksta iki kito ginčo.

Šio vakaro maldą nusprendžiau įamžinti, nes ateityje, kai visa tai, kas dabar vyksta, atrodys lyg blogas sapnas, o gal net ne blogas, gal ateis ta akimirka, kai melsiu savo žvaigždžių, kad vėl galėčiau grįšti į šią kankinančią laukimo būseną, aš galėsiu tai vėl išgyventi skaitydama šį savo įrašą. Taigi, imki mane ir skaityki, o skaitydama permanyki..

Žvaigždelės mano, išklausykit mano šauksmą.

Lai aš eisiu tuo keliu,

Kur manoji siela šaukia.

Lai aš tapsiu tuo, kuo trokštu.

Lai pasieksiu, ką galiu.

Lai paliksiu po savęs, ką geriausiai sugebu.

..Nes tai tik visko pradžia..Ieva Ivaškevičiūtė

7 peržiūrų
 
Komentarai

Dar nėra komentarų.
Parašyk savo komentarą, pradėk diskusiją!

Blogas
Blogai atnaujinami kiekvienas 5 minučių