Blogas


korniuse
32, Vilnius, Lietuva

Mes nuolat sutinkame savo gyvenime naujų žmonių, vienus sutinkame gatvėje ir persimetę žvilgsniu ar šypsena nueiname savo keliais, o štai kitus mes sutinkame gyvenime. Gyvenime sutikti žmonės skiriasi nuo tų atsitiktinių praeivių, susitikę, mes taip ir nepaleidžiame vieni kitų. Šie žmonės yra dviejų rūšių- vieni kaip strazdanos būna artimi ir niekada mūsų nepalieka, nei skausme nei leimėje. Jie visada būna šalia ir tuos žmones mes mylime. Mylime visa širdimi.
O štai kiti prilygsta randams, jie ateina ir atneša į mūsų gyvenimus sumaištį. Atsiranda netikėtai, įsirėžia į mūsų kūnus ir mintis, bei įstringa mūsų galvose ir širdyse. Šie žmonės niekada nedingsta, juos visada galima rasti mumyse, mes galime juos slėpti po makiažo sluoksniais, maskuoti tatiuruotėmis ar dar kuo nors, bet net jei ir pavyks randą paslėpti, mes vistiek jį jausime. Taip kaip ir tuos žmonės, kurie visą gyvenimą lieka širdyje. Mes mėgstame juos nugramzdinti į gilumą, bet karts nuo karto prisimename juos ir apie juos pagalvojam. Bet ištikrųjų šie žmonės mus puošia, jie parodo kokie mes stiprūs esame, ir kiek visko mes galime iškęsti.
Esu tikra, kad per gyvenimą, visi sutinka tokių žmonių, ir tikrai ne vieną, daugiau ar mažiau mes visi esame randuoti. Bet lygiai taip pat mes esame ir strazdanoti. Tik niekada nesupratau, kodėl mes taip slepiame randus, bet didžiuojamės strazdanomis. Juk tos pačios strazdanos betkada gali virsti randais,o visi mūsų turimi randai, atsirado iš strazdanų. Ne visi žmonės yra tokie, kokius mes juos matome. Todėl gerai pagalvojus reikia džiaugtis ir tuo ir tuo, nes ir vieni ir kiti…


30.03.2019
Emilija
20, Kita vieta Lietuvoje, Lietuva

Yra tokia ypatinga įsimylėjėlių valanda. Jos nepamatysi nei laikrodyje, nei kalendoriuje. Norint pastebėti ją, reikia pakelti akis į dangų. Dažniausiai tą valandą dangus būna truputį susigėdusiai rausvas, o saulė jau tuoj tuoj beišeinanti, bet dar penkias minutes pasiliekanti, pamatyti jos vaikų nubučiuotus veidus prisiglaudžiančius vienas prie kito. Tą valandą, mylimųjų rankos greičiau suranda vienos kitą, rausvi skruostai nesibaido vienas kito šilumos, o vidurdienį buvusios nedrąsios šypsenos tampa laisvu juoku. Sakoma, kad tokiomis valandomis net oras kvepia cinamonu, tik ne visi sugeba užuosti. Visai nesunku pastebėti sugebančius! Jie dažniausiai stengiasi pasislėpti nuo pasaulio parkuose ant suoliukų ar ant senųjų stogų, bet tą valandą juos būtinai pamatysi, jei tik norėsi. Jei pavyks juos išvysti, patariu stebėti  atsargiai. Įsimylėjėliai yra gan trapūs, ypač šiuo ypatingu laiku. Bet jei tau labai pasiseks ir liksi nepastebėtas, išvysi juos rašančius gražiausius eilėraščius vienas kitam blakstienomis ant skruostų, o toks reginys tikrai vertas kelių sekundžių susikaupimo ir kvėpavimo sulaikymo! Tad, kai kitąkart eisi namo gaivų vakarą, nepatingėk užversti galvą aukštyn į dangų, galbūt tą valandą kaip tik dangus bus rausvas, o pauosčius vėsumą, ji ir tau pakvips cinamonu. 


17.03.2019
Saldas
43, Šiauliai, Lietuva

Jeigu aš ateičiau pas Tave
sužvarbęs, sniegu apkrautas
ar nuvilktum paltą
ar skrybėlę nupurtytum
nuautum kojas žvarbusias
rankas sušildžius?

Jeigu aš ateičiau pas Tave
permirkęs vasaros
ar marškinius nuvilktum
ar nupraustum veidą
ar plaukus suglostytum
vandeniu pagirdžius?

Jei aš ateičiau pas Tave
jau visas nuogas
ar prisiglaustum
ar odą luptum nuo manęs
ir širdį plėšytum
ieškodama ten sielos?


Angelass
21, Šiauliai, Lietuva

Nebeklausyk šio balso, niekšas kalba mano lūpom, Jis Tau primins, kaip nuo meilės odą lupom, Nebeklausyk manęs, aš menkysta besotis, Žodžiai skaudins, kaip atsivėrusi votis, Nuteisk mane, atimk iš plaučių paskutinį orą, Nebesvajok matyt mane nuoširdų ir padorų, Skirtingi mes: kvepiu čiobreliais, o Tu- mėtom, Skirtingi mes: jausmus skirtingon pusėn mėtom... Nors priešingi pasauliai, bet esam vienas kūnas: Kur vienas gėris, kitas- blogis, sielos užkabariuos tūnąs, Neišskiriami ir amžini mes, kaip uola ir Prometėjas, Vienas sumautas genijus, o kitas mulkis išprotėjęs


Angelass
21, Šiauliai, Lietuva

Kaip užpildyti tą tuštumą širdyje kuria suteikei man, kaip pamiršti tavę, kaip nebesapnuoti kasnakt tavo žydrų akių, kaip nustoti galvoti apie "Mūsų" praeitį, kaip? Tiek daug man suteikei, bet tiek daug ir atėmei, per greitai išėjai, per greitai pamiršai.. per mažai buvome kartu, bet kartu ir tiek daug patyrėme.. Metai laiko, o tavęs pasiilgau, meilė tau nedingo ir niekada nedings, būsi visada mano širdyje, mintyse.. Buvai-Esi ir liksi vienintelis ir nepakartojamas, toks su kuriuo ir tyla jauki, tas kurio apkabinimas geriausias vaistas nuo visko. Galbūt jau turėčiau tavę paleisti? Galbūt.. Bet taip sunku tai padaryti, sunku gyventi be tavęs, skausmas begalinis, gumulas gerklėj ir taip nuolat.. Skauda ir labai..


11.10.2018
Kmel
21, Vilnius, Lietuva

Man 21, esu linksma visuoment apsupta ,,draugu" turiu vaikina. Gyvenu jau senai nebe su tevais.... noriu papasakot pati sau apie savo gyvenima, rasysiu greitai, neskaitydama du kartus, rasysiu kaip rasau sau. O kam idomu busit patys kalti... visa mano gyvenima mane supo daugybe vyru, ivairiu :jaunu, pagyvenusiu, graziu, nenuspejamu ir aniokiu... bet niekada nepajusdavau jiems to ka jie pajusdavo man. Visada buvau kitoke nei mano bendraamzes, mtydavau situacija is apie ju busiu kokia ji nebutu visada matydavau iseiti ir budavau bene pirmoji kuri tai ispredzia bet, bet tik ne savo gyvenimo sunkiausiuose perioduose.....


foxe
21, Vilnius, Lietuva

Retsykiais žmonės man sako „Pagaliau sutikau savą žmogų. Jis/Ji yra mano žmogus.“ Po velniais, kaip kažkokia asmenybė gali būti tavo? Tokie momentai mane dažniausiai viduje priverčia nusijuokti. Kartais mes tiesiognorime, jog tam tikras asmuo būtų „tas žmogus“. Praleidžiame ir skiriame vienam asmeniui daug laiko, o svarbiausia savęs. Ir taip darydami priprantame prie jo, jog pradeda atrodyti, kad tai tas vienintelis žmogus su kuriuo praleisiu visą savo likusį gyvenimą. Tu tiesiog prie jo pripranti, tau gera būti su juo. Jis geba kontroliuoti tavo emocijas, jausmus ir net tave. O tu bijai. Velniškai bijai prarasti „savo žmogų“, kad leidi jam tame…


Colacoca
23, Vilnius, Lietuva

Akys pilnos ašarų, lūpos nusvirę o žvilgsnis žiūrėjo tarytum į nieką. Vakar ji turėjo viską, o šiandien ji visiškai viena. Kas kaltas, kad laimė tai kaip paukštis, kuris pakėlęs sparnus ankščiau ar vėliau palieka namus?


Colacoca
23, Vilnius, Lietuva


03.05.2018
Maya196210
23, Vilnius, Lietuva


← ankstesnis 1 2 3 4 5 ... 1428 kitas
Blogas
Blogai atnaujinami kiekvienas 5 minučių